Lietingai nusiteikusį rudenį spalio 14 dieną skardžiais vaikiškais balsais išblaškė gimnazijos pirmokėliai. Nuo ankstaus ryto akytėse blizgėjo saulės spinduliai, iš nekantrumo spurdėjo širdelės, nes visų laukė pirmasis klasės žygis.
Didelis būrys klegančių vaikų su tėveliais ir mokytoja Violeta patraukėme Tytuvėnų link. Mokytojos vedini, pasiskirstėme į būrius, išsirinkome sparčiausią žingsniuotoją Akvilę, kuriai teko garbė segėti senovinį žingsniamatį. Mažoms galvytėms užduotys teko ne iš lengvųjų, nes pirmokėliai turėjo tyrinėti rudenėjančią gamtą, susipažinti su medžiais, apžiūrėti augmeniją, vandenis, paieškoti grybų ar uogų, suskaičiuoti, kiek žingsnių nukeliausime pažintiniu taku, ir nepamiršti paragauti pievose išsiraizgiusių šaltinių vandens.
Minkštu samanų ir auksinių lapų kilimu patraukėme Giliaus ežero pažintiniu pėsčiųjų taku.
Informacinis stendas pėsčiųjų take skelbė, jog jis yra vienas žaliųjų Lietuvos ežerų, o tokią spalvą jam suteikia dugne augantys dumbliai. Visgi lankymosi dieną vanduo buvo mėlynas, galbūt dėl gražaus mėlyno dangaus, kuris tądien atsispindėjo ežere. Mūsų įsilinksminusios kompanijos netikėtumai ir staigmenos dar laukė ateityje…
Vinguriuojantys mediniai takai, properšose atverdami šlapių laukų horizontus ir akmenų rūžą, nejučia ėmė siaurėti. Jau pilnomis lapų, kankorėžių rankutėmis, toliau keliavome minkštu, žliugsinčiu samanų taku. Kol mažieji nerūpestingai džiaugėsi ryškiaspalviais aulinukais, o tėveliai nejučia nerimavo dėl drėkstančių batų, išsiliejęs Giliaus ežeras pasitiko mus neperbrendamomis balomis. Sukaupę visą drąsą – kas basomis, kas pilnais auliniais vandens, kas po tėčių skvernais – padėdami vieni kitiems yrėmės finišo link.
Tai buvo didžiausias išbandymas ir pergalė patiems mažiausiems. Klegėdami ir dalindamiesi įspūdžiais poilsio aikštelėje pylėme iš batų ir aulinių vandenį, šildėmės karšta žolelių arbata ir skanavomės kvapniais pyragais.
Pasistiprinę ir pailsėję supratome, kad jėgų dar tikrai pakaks užkopti ir į Bridvaišio apžvalgos bokštą. Kas su šlepetėmis, kas vis dar šlapi ryžomės keliauti. Entuziazmas vis tiek neišblėso, tad nusiridenę nuo kalnelio, patys ištvermingiausi toliau klaidžiojome po apylinkes, kol galiausiai žaidimams kamuoliu ir ramiems pokalbiams sustojome Gauštvinio ežero poilsio aikštelėje. Užburti ežero ramybės ir vakarėjančio gamtos grožio, kūrėme planus kitai sveikatingumo kelionei.
Įspūdžiai ir nuotraukos klasės tėvelių
