Antrojo gimnazijos aukšto galerijoje eksponuojama fotografijos paroda „Tarp praeities ir dabarties“. Jos autorės – IIIb ir IVb gimnazijos klasių mokinės: Goda Skėrė, Ugnė Jasiškytė, Kamilė Pleskutė, Indrėja Abromavičiūtė, Imelda Stupuraitė, Luka Zigmantaitė, Deimantė Bagdonaitė ir Emilija Kasparaitė. Parodą parengti merginoms padėjo mokytoja V. Lesauskienė.
Šios parodos inspiracijos šaltinis – 2016 m. mūsų miesto Fotografijos muziejaus V. Luckaus centro eksponuota labai įdomi tarptautinė paroda „Požiūris į senovinę fotografiją“, kurioje 13 autorių, profesionalių fotografų, pateikė savas interpretacijas senosios fotografijos tema, pratęsdami vieno originaliausių, inovatyviausių ir konceptualiausių, ryškiai pralenkusių savo laikmetį Lietuvos fotografo Vito Luckaus (1943–1987) sukurtos fotokoliažų serijos ir jo sudaryto, 1987 metais išleisto, foto albumo idėją. Kiekvienas autorius įdėjo vis kitus prasminius akcentus ir privertė žiūrovą susimąstyti apie vaizdo galią. Vienas parodos autorių rašė: „Šios fotografijos yra maždaug šimto metų senumo. Jei per kitą šimtmetį kitas menininkas jas ras ir pridės dar kitą interpretacijų sluoksnį virš manojo, tai reikš dar kitą jų „reinkarnaciją“ ir amžino gyvenimo viltį.“
Žiūrint į senąsias fotografijas, tikras, spausdintas, pageltusias ir pablukusias, išlikusias senelių ir prosenelių archyvuose, rastas interneto platybėse, o taip pat ir profesionalių fotomenininkų sukurtus parodos „Požiūris į senovinę fotografiją“ eksponatus, aptariant juos, paaiškėjo, kad senosios fotografijos gali tapti ne tik brangiu šeimos, giminės reliktu, ar atvirkščiai – niekam nebereikalingomis senienomis, bet ir naujų kūrybinių sumanymų pagrindu, saviraiškos atspirties tašku.
Pasiūlius vienuoliktokėms pačioms pamėginti savaip prisilytėti prie tokios kūrybos formos, jos entuziastingai ėmėsi šios užduoties įgyvendinimo. Prie jų noriai prisijungė ir dvyliktokės. Taigi, pasinaudojusios senomis nuotraukomis iš asmeninių archyvų bei interneto erdvės (be autorių teisių apsaugos ženklų), kurių fotografų autorystės, kaip dažniausiai ir jose esančių, seniai Anapilin iškeliavusių, personažų tapatybės, nustatyti nebėra įmanoma, mokinės kūrė savas interpretacijas. Norint pasiekti sumanytą efektą, reikėjo pasitelkti ir pritaikyti kompozicijos, redagavimo kompiuterinėmis programomis gebėjimus. Buvo smagu ir netikėta stebėti gimstančius kiekvienos autorės tokius skirtingus kūrybinius sumanymus, interpretavimo būdus. Sudėjus sukurtus darbus į vieną kolekciją, gimė sumanymas surengti šią parodą.
Trumpai apie kiekvienos autorės kūrybinį sumanymą ir jo realizavimą.
GODA, pati šokanti tautinių šokių ansamblyje, žaismingai sugretino senovinius lietuviškais tautiniais kostiumais vilkinčius personažus su išdykėliškai nusiteikusia savimi ir jaunatviškais šiuolaikinio ansamblio dalyviais, sužaisdama spalvotais ir nespalvotais fragmentais, pabrėždama ilgalaikę nacionalinių tradicijų tąsą ir jų svarbą tautos tapatybės išlikimui.
UGNĖ senąsias fotografijas parodė tarsi per aštrias, geometrizuotas sudužusio veidrodžio šukes, jungiančias tarpusavyje vaizdo pozityvo ir negatyvo dalis, duodančias užuominą apie neatskiriamą šiapusinio ir anapusinio pasaulių egzistavimą.
KAMILĖ senuosius personažus įsivaizdavo kaip perregimas, tarsi vandens ženklai, būtybes, nuolat klajojančias šalia, aplink mus – su jomis, net nenujausdami, galime prasilenkti netikėčiausiose vietose, kuriose lankomės kasdien – dailės galerijoje ar netgi savos gimnazijos erdvėse.
INDRĖJA itin jautriai, tarsi alegorinį poetinį pasakojimą, perpynė senąją fotografiją su šiuolaikinio miesto vaizdais, sukurdama subtilaus kolorito suabstraktintus daugiasluoksnius vaizdus – vizijas, kuriuose vyrauja švelni, svajinga nuotaika.
IMELDA kūrė vientiso muzikinio pasakojimo nuotaikas, perdengdama senąsias vaikų fotografijas su natų išmargintais lapais. Sukurtais vaizdais ji skatina žiūrovo vaizduotę atkurti regimos melodijos garsus.
LUKA visiškai kitokiu stiliumi interpretavo senas fotografijas su vaikų portretais. Ji rinkosi labai lakonišką meninį vaizdo sprendimą – tiesiog papildė jas spalvotais šiuolaikiniais žaisliukais, kurie praturtina vaiko pasaulį, ar net gyva papūgėle, padedančia akcentuoti vaiko portrete pagautą emociją.
DEIMANTĖ senųjų fotografijų personažus užliejo šiuolaikinio miesto šviesų srautais, taip perpindama atskirus laikmečius viename vaizde, o kartu suteikdama matomiems personažams perregimą paslaptingą laiko šydą, tarsi sakantį – jų jau nebėra, bet jų atvaizdas tebeegzistuoja šiuolaikiniame pasaulyje.
EMILIJA savo pasirinktiems personažams suteikė ypatingą, minkštą ir švelnų spalvotą švytėjimą, sukurdama žodžiais nenusakomą jaukumo jausmą, tuo nutiesdama trapų tiltą tarp praeities ir dabarties. Vienoje fotografijoje ji netgi įterpė vos įžiūrimą savo portretą, tarsi sakydama – viskas šiame pasaulyje sukasi ratu, viskas persipina, viskas yra trapu, o kartu ir amžina…
Kviečiame gimnazijos bendruomenę, svečius pažvelgti į mūsų gimnazisčių merginų perkurtas senąsias fotografijas, pasinerti į jų emocijas, pamąstyti apie laiko tėkmės sustabdymą vaizduose ir padiskutuoti apie senosios ir šiuolaikinės fotografijos prasmę, galimybes ir jos teikiamą kūrybos laisvę.
Mokytoja Vilija Lesauskienė
