Į kluoną — iš laukų,
Iš kluono — tarp akmenų,
Iš akmenų — vandenin ir kaitron,
Iš kaitros — alkanam burnon.
Duona. Per lietuvių kalbos pamoką klausydamiesi pasakojimų, papročių apie duonos kepimą, antrokai patys panoro jos išsikepti. Tad apsilankėme Šiaulių Žaliūkių malūnininko sodyboje, kur mus svetingai pasitiko namų šeimininkė. Susėdę prie didelio stalo vaikai klausėsi pasakojimo apie valstiečių buityje gyvavusias duonos kepimo tradicijas, papročius ir ritualus, sužinojo, kuris šeimos narys minkydavo tešlą, kas raikydavo duoną, ką veikdavo vaikai, kol pašautas į krosnį kepalas kepdavo. Išgirdo ir keletą prietarų, kad kepant duoną buvo draudžiama kalbėti ar būti išsižiojus, nes ši sutrūkinėsianti, ir varstyti duris, kad neatšoktų pluta.
Išklausius pasakojimo, vaikai iš duonkubilio ėmė po gabalėlį tešlos, ją šlapiomis rankomis nuglostė, padarė norimą papuošimą ir dėjo į skardas, paruoštas kepimui. Sužinojo, kad duonos kepalas formuojamas ant ližės, o kad neprikibtų — ją iškloja klevo ar ąžuolo lapais, ajerais. Tuomet ši pašaunama į įkaitintą krosnį.
Kol kepė mūsų duonelė, svetingoji sodybos šeimininkė parodė vaikams sviestmušę, senovinius lygintuvus ir kaip jais moterys lygindavo drabužius, pamatė rėtį miltams sijoti, girnas. Antrokai patys pabandė girnomis malti rugių grūdus, išsiaiškino iš kur byra miltai. Smagiai pasidarbavę, sėdo prie stalo pasivaišinti duona, kuri buvo pagardinta sviestu, linų sėmenimis ar kanapėmis.
Pagaliau duonelė iškepė, pasklido saldžiarūgštis kvapas. Tačiau jos karštos valgyti negalima. Šeimininkė kiekvieno kepalėlį įdėjo į maišelį ir patarė ją suvalgyti namuose drauge su savo tėveliais bei pasidalinti naujai patirtais įspūdžiais.
Dabar antrokai žinos, koks ilgas duonelės kelias, kol ji patenka ant stalo, tad duoną kaip ir mūsų senoliai labai gerbs ir mylės, o nukritusią pakels, atsiprašys ir pabučiuos — juk ji mūsų maitintoja!
Pradinių klasių mokytoja Loreta Škėlienė